Visa tai prasideda dabar…

Nustoti kovoti.
Priimti.
Ir išmokti mėgautis.
Taip.
Gyvenimu.

Akimirksniu knyga

Kvapą gniaužianti istorija jau čia…

Mano gyvenimas yra tarsi filmas. Jaučiuosi taip, lyg jame nedalyvaučiau. Viskas atrodo netikra. Turiu jausmus, bet nepatiriu jų šimtu procentu. Viena mano dalis jaučia, o kita stebi iš šalies, todėl atsiranda netikrumo jausmas. Lyg vaidinčiau kino filme, kurio scenarijus man nežinomas. Veiksmas vyksta, bet aš juo netikiu, nes tai nėra realybė. Iš vienos pusės – puiku! Nejaučiu baimės. Iš kitos… Nepažįstu tikrojo džiaugsmo. Gyvenu kaip migloje. Gal todėl ir ėmiau aiškintis mane supančias paslaptis. Norėjau vėl jausti. Ištrūkti iš miglos. Būti gyva.

Kartais, kai ieškome įkvėpimo, patiems reikia juo tapti. Istorija,
kuri Tave privers suabejoti požiūriu ir tuo pačiu padės prisiliesti
prie pačios nuostabiausios savo esybės dalies

– Ar tu tikrai to nori? – jis žiūrėjo į merginą nepaprastai maloniu, šiek tiek išsigandusiu, bet kartu lyg saugančiu žvilgsniu, kuris byloja apie
tai, kad ji jam be galo brangi.
– Taip. Aš atėjau į tavo gyvenimą ne tam, kad pabėgčiau, kai pasidarys baugu. Vakar tikrai buvau pasimetusi. Atrodė, kad teisingiausias sprendimas būtų bėgti. Tik neturėjau drąsos to padaryti. O vėliau supratau, kad aš nenoriu būti ta mergina, kuri bėga. Aš nepakeisiu tavęs ir viso to, kas vyksta. Net neplanuoju to daryti. Bet noriu tikėti tavimi ir palaikyti. Iki galo.
– Bet ar suvoki, kad visa tai tikrai grius? Galas bus. Ir greitai.

Kai neturi lūkesčių, dažniau maloniai nustembi, nei jų turėdamas

Traukinio vagonas buvo tuščias. Jame galėjai rasti tik vieną sielą. Merginos, kuri bėgo nuo savęs. Ji to nežinojo. Manė, kad pakeisdama vietą pabėgs nuo visko, kas ją slėgė. O juk visos šios emocijos graužė iš vidaus. Mergina karštai troško pamiršti visa tai, kas įvyko, tačiau to padaryti negalėjo. Iškankinta savo jausmų ir devyniolika valandų trunkančios kelionės, šią akimirką ji nebejautė nieko. Tiesiog be jokių minčių ir jausmų žiūrėjo pro langą. Stebėjo traukinį aplenkiantį paukštį, laukuose besidarbuojančius ūkininkus ir giedrą, vasarišką, tobulai žydrą dangų. Galėjai pamatyti vieną kitą plunksninį debesį, sufleruojantį apie laisvę. Saulės spinduliai glostė merginai veidą. Buvo šilta. Nuolat besikeičiantys įspūdingi kalnų peizažai ir saulės šiluma turėjo atnešti ramybės pojūtį. Gaila, kad mergina nieko nejautė ir negalėjo to patirti. Ji įsistebeilijo į savo žydras akis. Išgąsdinta švelnaus prisilietimo atsisuko pažiūrėti, kas įlipo į vagoną ir pagavo tokių pat žydrų akių žvilgsnį. Nukrėtė šiurpas.

Siužetas įtraukiantis nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Metaforomis perteiktos gyvenimo pamokos ir situacijos su kuriomis susiduria kiekvienas šiuolaikinis žmogus skatina permąstyti vertybes. Tai išskirtinė istorija su netiketa ir jaudinančia pabaiga.
Monika

Knyga ne kartą privertė susimąstyti ar pakankamai gerai pažįstu save ir ar gyvenu taip, kaip iš tikrųjų turėčiau gyventi. Perskaitęs visą Inos istoriją, priėmiau kelis sprendimus, kurie padėjo išlaisvinti tikrąjį save.
Nikas

Aš sužavėta šia istorija. Toks gražus, įtraukiantis ir pamokantis detektyvas/romanas. Tiesiog noriu pagirti ir pasakyti, kad šaunus kūrinys. Toks apgalvotas ir išbaigtas, viskas išpildyta tiek, kiek reikia. Ačiū Tau už gražų kūrinį!
Agnė

Tik DABAR tinkamiausias laikas atrasti TAI, kas gali apsigyventi TAVO kasdienybėje…

Krepšelis Prekės ištrintos. Grįžti
  • Krepšelis tuščias.
Share This