Martynas sėdėjo lovoje, apimtas panikos. Jis jautėsi taip, tarsi galvoje būtų sprogusi bomba. Išpiltas prakaito ir sutrikęs įtempė klausą. Kas vyksta? Visur buvo tylu. Gal tai keista reakcija į tai, ką suvalgė?

Jis pabandė vėl užmigti…

Kitą naktį nutiko tas pat. Po kelių dienų tai nutiko dieną. Jis ką tik buvo grįžęs iš Indijos, tad iš pradžių pamanė, kad tai reakcija į vaistus nuo maliarijos. Tačiau situacijai blogėjant Martynas suprato, kad čia sudėtingesnis atvejis: jį ištinka nerimo priepuoliai, bet be nerimo – tik fiziniai simptomai.

Martynas buvo pavyzdingas ir pagal amžių labai daug pasiekęs žmogus – tikras persistengėlis, norintis nuveikti ką nors naudingo. Martynas buvo labai ambicingas, pasiryžęs prisidėti prie gerovės pasaulyje kūrimo. Jis buvo sėkmingo ir įtakingo investicinio fondo vienas iš įkūrėjų ir pasaulio mikrokreditų organizacijos, pasiekiančios daugiau kaip 12 milijonų neturtingų šeimų visame pasaulyje, generalinis direktorius.

Jam buvo trisdešimt šešeri ir jis jau buvo savo žaidimo viršūnėje. Martynas nuolat keliavo, dėl to labai nukentėdavo miego kokybė. Vidutiniškai miegodavo keturias – šešias valandas per naktį.

Tačiau būdamas trisdešimt šešerių metų, atrodytų, pačiame jėgų žydėjime, pajuto, kad darbo tempas ima grasinti jo sveikatai ir gebėjimui dirbti visu pajėgumu. Naktiniai priepuoliai darėsi vis sunkesni. Vienas po kito pradėjo „streikuoti“ organai. Širdies ritmas pasidarė nepastovus ir padrikas. Stovėti tiesiai pasidarė skausminga. Darėsi sunku suvirškinti maistą, todėl jį susitrindavo. Kraujo spaudimas buvo toks žemas, kad staiga atsistojęs galėjo apalpti. Du kartus kreipėsi dėl skubios medicinos pagalbos. Tačiau nenustojo sau kartoti, kad sulėtins tempą po kito sandorio, dar po kito ar dar po kito.

Bet, žinoma, to nepadarė. Jis buvo įsitikinęs, kad jei nesustos, išsikapstys iš šios situacijos. Jis nenorėjo priimti kompromisų, kurie buvo neišvengiami, norint sumažinti veiklos apimtis.

Tačiau buvo įspaustas į kampą: tekdavo atšaukti susitikimus paskutinę minutę, nes jautėsi per silpnas juose dalyvauti, arba sakydamas kalbą patirdavo visišką fiasko, nes aptemdavo protas. Martynas nebežinojo, ar nedaro įmonei daugiau žalos nei naudos.

Galiausiai gydytojas nustatė diagnozę ir pasiūlė du variantus:

visą likusį gyvenimą vartoti vaistus, kad išvengtų simptomų,

arba

metams ar dvejiem pasitraukti iš visų veiklų, gydytis ir pasveikti.

Iš pradžių Martynas nesutiko su tokiu kompromisu. Jis buvo kovingas triatlonininkas ir manė, kad gali laikytis tos pačios logikos, kaip ir patempus kulkšnį ar plyšus peties rotatoriui. Jis išdidžiai pareiškė gydytojui, kad nedirbs porą mėnesių ir bus puikios formos, o tada sugrįš: „Stebėkite! Pamatysite!“

Jis pasiėmė du mėnesius atostogų ir savo nuostabai dar labiau palūžo. Miegodavo keturiolika valandų! Po to kiaurą dieną ilsėdavosi. Kartais visą dieną negalėdavo išlipti iš lovos. Šešias savaites buvo visiškai nedarbingas. Nusižeminęs grįžo pas savo gydytoją ir pasakė, kad jam atsigauti prireiks žymiai daugiau nei poros mėnesių. Duoto žodžio jis laikėsi, atsisakė visko, kas kėlė stresą. Atsistatydino iš įvairių tarybų ir nutarė palikti savo įmonę. Jis pasakė: „Sprendimas atsisakyti visų veiklų buvo labai labai sunkus. Iš tarybos posėdžio išėjau su ašaromis akyse ir pasakiau žmonai, kad ne taip norėjau palikti savo kūdikį!“ Jis laikėsi gydymo taisyklių ir ryžosi gyventi taip, kad atsinaujintų dvasiškai ir atgautų jėgas. Pakeitė mitybą. Metams su šeima išvyko į pietų Prancūziją. Gydymas, klimato ir gyvenimo būdo pokyčiai puikiai suveikė. Pasikeitę mąstymo įpročiai privertė pagalvoti apie tai, ką jam davė ši patirtis, ko jis išmoko.

Po dvejų su puse metų Martynas dalyvavo „Pasaulio ekonomikos forumo“ Jaunųjų pasaulio lyderių renginyje Tanzanijoje. Vieną vakarą žmonės, pažinoję Martyną, paprašė papasakoti savo istoriją ir jos pamokas dviem šimtams bendraamžių. Su dideliu jauduliu Martynas pasakė sumokėjęs didžiulę kainą, kad suprastų paprastą, bet labai svarbią tiesą:

„Reikia saugoti turtą“. Didžiausias mūsų turtas, leidžiantis prisidėti prie gerovės kūrimo pasaulyje, esame mes patys. Jei neinvestuojame į save, t. y. savo protą, kūną ir dvasią, kenkiame pagrindiniam įrankiui, kurio mums reikia, kad galėtume dirbti. Dažniausiai žmonės, ypač ambicingi, žaloja šį turtą miego trūkumu.

Esencializmas. Disciplinuotas mažiau siekimas. Teisinga knyga

Krepšelis Prekės ištrintos. Grįžti
  • Krepšelis tuščias.
Share This